Merkio klubo istorija

Žūklės museline meškere ištakos Lietuvoje

Dėl karų ir revoliucijų daug informacijos apie mūsų šalies kultūrinį gyvenimą yra negrįžtamai prarasta. Kas buvo meškeriojimo dirbtinėmis muselėmis pradininkas Lietuvoje, dabar sunku pasakyti. Dalis šios srities žinovų mano, kad juo galėjo būti museliavimą, kartu su kitais pramoginės žūklės būdais, propagavęs žymus ichtiologas ir bitininkas Mykolas Girdvainis, įsteigęs apie 350 žuvininkystės objektų Ukrainoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. M.Girdvainis gimė 1841 m. ir mirė 1925 m.

Kalbama, kad tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karų Lietuvos upėse mėgo museliauti kai kurie Lietuvoje rezidavę užsienio diplomatai. Tarp lietuvių tuo metu museliavimas nebuvo populiarus.

Susidomėjimas žvejyba museline meškere išaugo po Antrojo pasaulinio karo, kai į Lietuvą grįžo karo po svečias šalis išblaškyti lietuviai. Museliavimo populiarumą dar padidino į Lietuvą atvykę rusų inžinieriai bei tarnautojai. Kai kurie iš jų mokėjo pasigaminti primityvius bambukinius museliavimui tinkamus meškerykočius, nusipinti ir įvairiomis priemonėmis impregnuoti muselinius valus, susirišti paprastas, bet gana efektyvias dirbtines museles. Museliavimu trumpą laiką domėjosi netgi keletas įtakingų Komunistų partijos veikėjų.

Nuo Muselininkų sekcijos iki Muselininkų būrelio

Pirmoji organizacija Lietuvoje, jungusi meškeriotojus muselininkus, buvo Muselininkų sekcija, 1974 m. įkurta prie Lietuvos medžiotoj ų ir žvejų draugijos . Jai vadovavo Alfonsas Kasulaitis, didelis museliavimo entuziastas ir populiarintojas. Muselininkų sekcijoje buvo daug Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių – rašytojų, dailininkų, mokslininkų. Jie ne tik kėlė Lietuvos žūklės kultūrą, bet ir pradėjo rūpintis, kad būtų įkurti ichtiologiniai draustiniai, išsaugotos lašišinių žuvų nerštavietės ir gyvenamoji aplinka.

Aštuntajame dešimtmetyje savadarbius museliavimo įrankius palaipsniui pradėjo keisti Vakarų šalyse pramoniniu būdu pagaminti žūklės įrankiai.

Muselininkų sekcijos nariams, mainais už prisidėjimą prie gamtosaugos darbų, buvo suteikiami nemokami metiniai leidimai į kai kurias upes – ichtiologinius draustinius. Būti Sekcijos nariu buvo laikoma didele garbe. Norint juo tapti, reikėdavo gauti bent dviejų narių rekomendacijas.

1985 m. Muselininkų sekcija buvo reorganizuota į Muselininkų būrelį Nr. 1. Būreliui buvo priskirti vandenys – lašišinėmis žuvimis garsėjančios Merkio ir Žeimenos upės. Muselininkų būrelis šiuos vandenis turėjo saugoti nuo brakonierių, rūpintis, kad jie nebūtų teršiami, niokojami. Būrelio nariai, savo iniciatyva, pradėjo rinkti ikrus, dirbtinai veisti upėtakius ir žuvinti Merkio bei Žeimenos intakus. Buvo pradėtos vykdyti museliavimo varžybos, tame tarpe neoficialios Lietuvos museliavimo pirmenybės. Jau pirmaisiais metais į būrelį įstojo daug jaunų žmonių, kurie aktyviai įsijungė į Būrelio veiklą. Muselininkų būrelis visą savo veiklos laikotarpį vykdė žūklės museline meškere populiarinimo politiką, kėlė sau uždaviniu pritraukti ne vien visuomenės elitą, bet ir visus norinčius kelti žūklės kultūrą, saugoti tauriąsias žuvis.

Merkio klubo atsiradimas ir veikla

Naujas puslapis šalies muselinės žūklės istorijoje buvo atverstas, kai 1992 m. Muselininkų būrelio vietoje susikūrė pirmasis Lietuvoje muselininkų klubas – Žūklės klubas „Merkys“. Klubas jau veikė kaip nepriklausoma visuomeninė organizacija, o ne kaip Medžiotojų ir žvejų draugijos dalis. 1993 m. klubas dešimčiai metų sudarė Merkio bei jo intakų Šalčios, Spengtos, Versekos ir Ūlos nuomos sutartį. Susikūrus dar keletui muselininkų klubų, Merkio klubo nariai išsikėlė sau tikslą ypatingą dėmesį skirti Merkio ir jo intakų išsaugojimui bei upėtakių ir kiršlių šiuose vandenyse gausinimui. Merkio klubas suvienijo tuos muselininkus, kurie suprato ir vertino Merkio baseino, išsidriekusio Dzūkijos smėlynuose, gamtos grožį ir jautėsi įsipareigoję išsaugoti šį gamtos paveldą ateities kartoms.

Jau daugiau kaip dešimt metų Merkio klubas sistemingai rengia muselininkų susitikimus, mokymus, kviečiasi įdomius žmones. Klubo nariai saugo tauriąsias žuvis Merkio ir kitų upių baseinuose, reguliariai žuvina Merkio intakus, rašo straipsnius apie šaltavandenių upių ir jose gyvenančių žuvų apsaugą. Klubas kas metai organizuoja renginius, kurių metu keičiamasi patirtimi, žvejojama, varžomasi. Tradiciniais jau tapo tokie renginiai, kaip Respublikinės muselininkų varžybos, Merkio taurė, Didžiausio upėtakio varžybos, Neries taurė.

Klubas yra atviras visiems sąžiningiems, bendrauti ir bendradarbiauti norintiems muselininkams. Greta jaunų žmonių, jame yra narių, kurie pradėjo savo klubinę veiklą Muselininkų sekcijoje, buvo Muselininkų būrelio nariais, o dabar aktyviai dalyvauja Merkio klubo veikloje.