Pagaliau jau ir į mūsų kraštą atėjo šilti, galima sakyti vasariniai orai. Lašišinės žuvys pradėjo aktyviai medžioti vabzdžius ir ilgą žiemą laukta žvejyba museline meškere tapo realybe. Neblogai dabar kimba kiršliai ir upėtakiai, bet aš su nekantrumu laukiu gegužės pabaigos, kai pradės masiškai skristi stambios vienadienės, arba kitaip - lašalai. Štai tada ir prasidės tikroji žvejyba, kurios metu galima atsiriboti nuo viso pasaulio ir gerai pameškerioti, negalvojant apie tai, jog žuvies čia matyt buvo tik prieš karą arba, kad vakar praplaukė “elektrikai”... Kai matai, kad upėje iš tikrųjų yra gražių žuvų, tokios liūdnos mintys nulekia kažkur pro šalį ir susikoncentruoji ties vienu – kaip gi tą žuvį pagauti.

Lašalų skridimo metas yra būtent tas laikas, kai galite įsitikinti, kad Jūsų žvejyba turi prasmę ir gaudote tikrai ne vandenį šuliny. O žvejojant upėtakius tokią sielos teigiamą būseną, deja, nedažnai gali pasiekti. Todėl tik įžengus pas mus šiltiems orams, su nerimu laukiu ir ruošiuosi „lašalinei“ žvejybai.

Kiekvienais metais, per lašalų skridimo laikotarpį, stengiuos ištrūkti iš miesto ir praleisti vieną- dvi savaites prie upės. Faktiškai tai jau tapo savotiška tradicija, kuriai buvau nusižengęs tik vieną kartą ir tai, dėl bet kuriam žvejui pateisinamos priežasties (išvažiavau į Kolą žvejoti lašišų). Per daugelį metų “lašalinių” išvykų susikaupė nemažai informacijos bei šiokios tokios patirties, kuria ir pasidalinsiu su skaitytoju šiame straipsnyje.

Apie upėtakius. Koks gi yra sąryšis tarp upėtakių ir lašalų skridimo ? Tiesiog, kai masiškai skrenda lašalai, juos aktyviai pradeda medžioti upėtakiai. Ir ne tik vidutinio bei dažnai pagaunamo dydžio žuvys, bet ir tikrieji gilių duobių stambūs šeimininkai. Ir nors kai kurie spiningautojai kartais teigia, kad stambūs upėtakiai minta tik žuvelėm, žvejojant sausa, lašalą imituojančią musele neretai pagaunamos žuvys viršijančios pusės metro ilgį.

Lašalų skridimo metu, upėtakiai praranda dalį savo garsaus atsargumo ir įtarumo, kas padidina mūsų galimybes juos sužvejoti. Galima drąsiai teigti, kad upėtakiai yra labai jau neabejingi pro šali praplaukiančiam lašalui ir beveik visada stengiasi juo užkąsti. Griebiant lašalą nuo vandens paviršiaus upėtakis sukelia nemenkus ratilus ar tiesiog stiprų pliaukštelėjimo garsą. Toks jų poelgis labai greitai išduoda jų slėptuves. O juk visi žvejai žino, kad surasti upėtakio buveinę nėra jau taip lengva ir šios paieškos atima nemažą žvejybos laiko dalį.

Šiuo nuostabiu metų laiku, upėtakių elgsena prieštarauja nusistovėjusioms nuomonėms. Būna, kad žuvys aktyviai maitinasi giedrą dieną arba medžioja grobį didelėje akvatorijoje, kas joms niekad nebūdinga . Plačiau šį neįprastą jų poelgį aš aprašysiu ir aptarsiu maždaug antroje šio straipsnio dalyje.

Žvejoju upėtakius museline jau dešimtus metus, ir vis negaliu suprasti, kodėl upėtakiai yra tokie aktyvus per lašalų skridimą ir kodėl jie praranda dalį savo savisaugos instinkto ? Gal kada nors ir galėsiu atsakyti į šį klausimą, bet nepanašu, kad tai bus greitai. Tiksliai žinau tik vieną: upėtakiai yra labai jau neabejingi lašalams, kas juos dažnai ir pražudo.

Upėtakių neabėjingumą šiai stambiai vienadienei galima sulyginti su žmogaus neabėjingumu pro šalį plaukiančiai penkių šimtų litų kupiūrai; ir vienas ir kitas iš karto ją stveria. Tad šiuo humoristiniu sakiniu ir pabaigsiu apie taškuotų plėšrūnų būdą per lašalų skridimą.

Apie lašalus

 

 

 

 

 

 

Ephemera danica ..................................................................... Ephemera Linnaeus

 

Muselininkai dažniausiai išskiria dvi lašalų rūšis: alyvinius ir baltai-kreminius. Ieškojau enciklopedijose tikslių jų pavadinimų ir manau jie yra sekantys: alyviniai lašalai (Ephemera danica) ir baltai-kreminiai (Ephemera Linnaeus) . Gal aš ir klystu, nesu mokslininkas-entomologas, bet bent jau vizualiai šios enciklopedinės vienadienės atitinka Merkio lašalus. Šie vabzdžiai dažnai aptinkami Lietuvos upėse, turinčiose ilgus dumblėto dugno ruožus. Jų lervos vystosi upės dugne apie 2-3 metus. Šių vabzdžių gyvenime išskiriamos keturios stadijos – kiaušinėlio, nimfos, subimago ir imago stadija. Suaugusių lašalų kūnelio ilgis neretai siekia 15-30 mm ilgio, o su uodega ir visus 30-60 mm. Alyviniai lašalai dažniausiai turi 15-20 mm uodegas, o balti – iki 35-40 mm. Šie nemenko dydžio vabzdžiai gegužės-birželio mėnesiais skraido ties upių paviršiumi ir dažnai tampa upėtakių grobiu.

Lietuvoje pirmieji pradeda skristi alyviniai lašalai. Tai būna gegužės- birželio mėnesiais ir kiekvienais metais jų skridimas prasideda skirtingai, priklausomai nuo hidrometeorologinių sąlygų. Prieš 5-7 metus lašalai “startavo” birželio mėnesio 6-14 dienomis. Bet paskutiniu metu, viskas palaipsniui pakito, kas dar kartą įrodo klimato atšilimą. Dabar lašalai pradeda skristi vos ne gegužės viduryje. Pavyzdžiui, praeitais metais alyviniai lašalai masiškai pradėjo skristi gegužės 18 dieną. Apskritai, jie pradeda masiškai skristi esant labai karštiems orams, o šio malonumo paskutiniais metais Lietuvoje tikrai netrūko. Praėjus savaitei- dviem, po pirmo alyvinių lašalų išskridimo, pradeda skristi baltieji lašalai.

Iš viso, lašalų skridimo laikotarpis trunka apytiksliai apie 2-4 savaites (tai dar labai priklauso nuo upės tipo, bei jos dugno struktūros). Ir kuo vėliau žvejojame po pirmo alyvinių lašalų išskridimo, tuo sunkiau yra pagauti žuvį. Drąsiai galima teigti, kad pirmosios savaitės yra “auksinės” esančiam prie upės žvejui.

Taip pat norėčiau paminėti, kad lašalai upėje išskrenda ruožais. Tai yra, jeigu kuriame nors upės ruože pastebėjote masinį jų išskridimą, tai nuvažiavus kelis kilometrus žemiau arba aukščiau upe, galite pamatyti priešingą vaizdą. Todėl atvykus prie vandens telkinio reikiamu laiku ir pamačius, kad lašalų nėra, verta pavažiuoti ar paeiti keletą kilometrų aukštyn ar žemyn, gal ten bus geresnis „vaizdelis“.

O dabar aukščiau pateiktą informaciją apibendrinsiu ir papasakosiu apie pačią žvejybą ir jos ypatumus. Tad pradedu naują skyrių.

Upėtakiai, lašalai ir žvejyba. Iš pradžių virš upės pasirodo vienetiniai lašalų egzemplioriai, bet žuvys į juos visiškai nereaguoja. Pirmųjų vabzdžių pasirodymas yra ženklas, jog už kelių dienų prasidės masinis jų išskridimas. Jei yra nusistovėję karšti orai, tai skridimas bus už kelių dienų. Jei oras po pirmų lašalų pasirodymo pakito ir atvėso, tai laukimas gali užtrukti ir savaitę.

Pirmas masinis skridimas beveik visada prasideda apie ketvirtą valandą dienos ir trunka vos kelias valandas. Bet jeigu tuo metu esate prie upės, tai Jums tikrai pasisekė ir šią žvejybą prisiminsite visus metus. Visi, aš dar kartą pasikartosiu VISI upėje esantys upėtakiai ir kiršliai išeis medžioti lašalų! Tikrai nedažnai mūsų akimis regimas vaizdas, juk tai būna tik kartą per metus. Tada, žiūrint į verdantį nuo žuvų šuolių upės paviršių, pradedi suvokti, kad visai nemoki žvejoti ir supranti, kokie gi yra atsargus stambūs upėtakiai kitu metų laiku. Keista, bet apie šeštą valandą vakaro ši žuvų puota staigiai nutrūksta ir upė tampa lyg mirusi. Jokių gyvybės požymių joje daugiau nebesimato.

Žvejyba šių laimingų valandų metu nereikalauja ypatingų pastangų, svarbiausia turėti tinkamą muselę ir sugebėti rasti didesnę žuvį. Tomis nepakartojamomis valandomis aš žvejoju sausa, suaugusį alyvinį lašalą imituojančia musele CDC Mayfly Olive,

surišta ant 10 numerio kabliuko ir naudoju 0,18-0,20 mm pavadėlį. Plonesnių pavadėlių naudoti nepatarčiau, nes pirmom lašalų skridimo savaitėm upėtakis ne ima muselę, o tiesiog “kala” per ją. Tokio “kalimo” metu didesnis upėtakis ramiausiai “nusega” muselę nuo 0,15 pavadėlio. Plonesnį pavadėlį verta naudoti tik įpusėjus lašalų skridimo laikotarpiui.

Sekančiom dienom lašalai dažniausiai pradeda skristi maždaug nuo trečios valandos ir skrenda iki sutemų, tad žvejybos laikas prasitęsia. Žvejoti rytais visiškai neapsimoka, nes išvakarėse prisivalgiusios žuvys retai kada kimba, todėl gyvenant prie upės rytais ramiausiai miegu. Beveik visą žvejybos dieną masalui naudoju aukščiau paminėtą lašalo imitaciją. Tik jau temstant pakeičiu ją į kitą modifikaciją, turinčią ne alyvinius, o geltonus sparnus.

Muselę su geltonais sparnais žymiai parasčiau matyti prieblandoje ir ši šilta spalva labai patinka upėtakiams. Žvejojant dešimtą valandą vakaro ne kartą stebėjau, kaip medžiojantis upėtakis ignoruoja mano alyviniais sparnais nutaisytą muselę. Užtekdavo ją pakeisti į geltoną variantą, ir žuvis drąsiai stverdavo ją nuo vandens paviršiaus. Vienu žodžiu, lašalas geltonais sparnais dažnai būna paskutiniu koziriu vakarinėje žūklėje.

Praėjus savaitei, kiekvieną vakarą turinčios gardžią vakarienę žuvys, pradeda jau įnoringiau ir atsargiau žiūrėti į siūlomas museles. Prasitęsia ir žvejybos trukmė- upėtakiai kai kada jau kimba ir vidury dienos, per pačius stipriausius karščius. Sunkiai suprantama, kodėl jie maitinasi giedrą saulėtą dieną, bet yra taip, kaip yra. Ne vieną gražų upėtakį esu pagavęs karštą vidurdienį. Saulėtu oru sužvejoti upėtakį yra sudėtingiau nei apsiniaukusią dieną ar vakarą, bet tai tikrai įmanoma. Reikia tik susitaikyti su mintimi, kad labai didelių žuvų nepagausite ir savaimė aišku, žinoti ant ko žvejoti. Gaudant dieną naudoju savo sugalvotas museles-emerdžerius.

Šios muselės imituoja dar nespėjusį pilnai išsiristi lašalą. Tai yra tarpinė vystymosi forma tarp nimfos ir suaugusio vabzdžio. Šios stadijos imitaciją užsienio žvejai pavadino Emerger’iais, kas išvertus iš anglų kalbos reiškia kylantis. Man niekad neteko matyti literatūroje lašalų emerdžerių, tad sukūriau juos pats ir tikrai neteko jais nusivilti. Upėtakių žūklėje jie pilnai pasiteisino, o be to, žvejojant emerdžeriais taip pat gerai kimba kiršliai.

Apskritai, žvejyba emerdžeriais turi daug privalumų. Pirma, šioms muselėms surišti naudojamos prieinamos ir nebrangios medžiagos, dėl ko jas nesunku pasidaryti. Antra, jomis lengviau suvilioti atsargią žuvį. Trečia, žvejojant suaugusiųjų lašalų imitacijomis, būna, kad kiršliai blogai pasikerta. Tai atsitinka todėl, kad kiršliai sunkiai apžioja stambias 10 numerio museles, ko niekad neatsitinka žvejojant šiek tiek mažesniais emerdžeriais (dažniausiai juos rišu ant 12 numerio kabliuko). Ir ketvirta, turbūt svarbiausia-žvejojant dieną ir upėtakiai, ir kiršliai emerdžeriams teikia pirmenybę prieš kitas museles.

Meškeriojant dieną, upėtakių reikia ieškoti šešėlyje esančiuose upės ruožuose, klasikinėse vietose už nuvirtusių medžių, duobėse po pakibusiomis šakomis arba už akmenų. Vakare upėtakių elgesys ryškiai pasikeičia ir jie pradeda medžioti dideliuose upės plotuose. Nenustebkite, pamatę kokioje nors duobėje ar plačiame slenkstyje daug ratilų įvairiose vietose. Iš pradžių galima pagalvoti, juk ten stovi kelios žuvis. Ankščiau aš taip ir galvojau, bet laikui bėgant šį įsitikinimą teko keisti. Paaiškėjo, kad būna dienos, kai upėtakiai palieka savo klasikines slėptuves ir išeina medžioti į atvirus upės plotus. Dažniausiai tai įvyksta vakarop, bet būna ir išimčių.

Dar vienas dalykas, į kurį teko pakeisti požiūrį – žuvies aptikimas iš bulksėjimo arba kitaip, pliaukštelėjimo. Buvo atvejų, kai išvydęs upėje didžiulį pliaukštelėjimą galvodavau, kad tai bebras arba kas nors įmetė kokį akmenį. Tiesiog netikėjau, kad upėtakis gali sukelti tokį triukšmą ir nueidavau toliau. Bet vieną kartą, išgirdęs specifinį bulksėjimo garsą nubėgau link jo. Upėje dar buvo galima matyti besiskleidžiančius ratilus ir jų vidury gulėjo nuvirtęs jaunas beržas. Pagalvojau, kad tiesiog į upę įvirto medis, ir tiek. Kol bėgau šio triukšmo link, susipainiojo mano pavadėlis, tad teko stabtelėti, kad jį atpainiočiau. Po kokių dešimties minučių po nuvirtusiu beržu vėl šlioptelėjo ir po upę pasklido didžiuliai ratilai. Supratau, kad tai jau tikrai ne beržas. Bet pliaukštelėjimas buvo toks galingas, kad apsidairiau aplinkui, ar niekas akmenų nemėto (buvau už kelių šimtų metrų nuo paupyje esančio kaimo, tad pagalvojau gal vaikai išdykauja). Neužilgo šis procesas vėl pasikartojo ir aš įsitikinau, kad tai matomai labai stambios žuvies darbas. Mano siūlomą muselę upėtakis griebė iš pirmo metimo ir nėrė po beržu su nenupasakojama jėga. Po to, jis pradėjo kilti prieš srovę palei pat upės dugną ir ... tiek aš jį ir temačiau. Upėtakiui pavyko atsikratyti kabliuko. Pro poliarizuotų akinių stiklus mačiau, kad žuvis buvo kokių 1,5-2 kilogramų svorio. Teko save raminti tik tuo, kad yra dar ir mūsų upėse taškuotųjų galiūnų, ir kad jis buvo ne pirmas ir ne paskutinis.

Kas dar mane nustebino šiame įvykyje, tai, kad mano du draugai tą dieną žvejodami ėjo prieky manęs. Kaip gi jie praleido šią žuvį ? Pasivijau juos ir nupasakojau, kas įvyko. Jiems viskas nutiko šiek tiek panašiai. Išgirdę triukšmą vandenyje ir pribėgus prie įtariamos vietos, jie nutarė, kad į upę nukrito beržas ... ir nuėjo žvejoti toliau. Štai tokia istorija.

O dabar vėl grįšiu prie lašalų. Praėjus 10-14 dienų po alyvinių lašalų pirmo išskridimo prasideda masinis baltų lašalų kilimas iš upės. Pirmom šių lašalų skridimo dienom, žuvys vėl pradeda labai aktyviai medžioti ir dažniausiai kimba tik ant baltų lašalų. Prieš savaitę atsiradęs žuvų atsargumas vėl išblėso, bet tai truks tik 2-3 dienas, kuriom praėjus upėtakiai taps dar atsargesni negu buvo ankščiau. Dabar galima žvejoti jau dviejų rūšių lašalų imitacijomis, bet ko toliau, tuo daugiau upėtakiai pradeda teikti pirmenybę tik baltiems lašalams, bei jų imitacijoms.

Atsiradus šiai rūšiai vėl pasikeičia žuvų elgesys. Gaudant lašalus nuo vandens paviršiaus, upėtakiai jau nebedaro beprotiškų šuolių ir ima masalą labai tyliai ir atsargiai. Tokiu metu galiama stebėti, kaip lašalai tiesiog dingsta nuo paviršiaus, lyg kas juos įsiurbtų. O upėje lieka tik smulkučiai ratilai ir atrodo, kad ten maitinasi aukšlės. Bet iš tikrųjų, tai upėtakis paėmė vienadienę pačiais lūpų galiukais. Tad išvydus “aukšlinius” ratilus, būtinai patikrinkite tą vietą savo musele. Kadangi žuvys pasidaro labai įtarios, pradedu naudoti plonesni valą – 0,15-0,16 mm storio. Dabar jau upėtakiai ima muselę žymiai ramiau nei ankstesniu metu ir rizika prarasti masalą sumažėja. Aišku, tikrai nepatariu naudoti pigių valų, nes žvejojant lašalais užkimba ir nemenkų upėtakių. Ir prarasti retą laimikį dėl to, kad sutaupei kelis litus būtų kvailoka. Aš naudoju kelių firmų valus ir visiškai jais pasitikiu. Tai būtų: Snap Microne 2000 ir DAM Tectan Premium. Ankščiau dar labai mėgau Balzer Siglon V, bet paskutiniu metu jo nėra mūsų parduotuvėse, o gal ir visai jo nebegamina.

Na, o dabar turbūt vienas paskutiniųjų patarimų žvejojant per lašalų skridimą. Jeigu Jūs aptikote žuvį ir ji kategoriškai atsisako nuo įprastų lašalų imitacijų ar emerdžerių, tai galima išbandyti paskutinį “ginklą”: mirusio lašalo (angliškai būtų Spent), arba kitaip CDC Mayfly White Spent muselę.

Mirę lašalai (tada jų sparnai jau guli ant vandens paviršiaus) krenta atgal į upę ir būna, kad upėtakiai sugriebia vieną kitą vabzdį. Ne visada pavyksta sudominti žuvį mirusiais vabzdžiais, bet kai kada jų imitacijos tikrai praverčia ir pagelbsti sužvejoti budrų upėtakį. Po kelių lašalų skridimo savaičių, upėtakiai jau nebestveria bet kurio pro šalį praplaukiančio lašalo. Kiekvieną dieną sočiai vienadienėmis besimaitinančios žuvys tampa kaprizingos. Tokiu metu upėtakiai ima tik kas dešimtą ar net dvidešimtą lašalą. Maisto yra daug ir žuvis niekur neskuba. Tada ir verta joms pasiūlyti CDC White Mayfly Spent variantą. Man atrodo, kad pagrindinė priežastis dėl ko upėtakiai susidomi mirusiais lašalais, tai šimtu procentų garantuotas grobis. Juk gyva vienadienė dar gali pasprukti iš upėtakio nasrų, o mirusi jau tikrai pateks į plėšrūno skrandį.

Ne kartą mačiau tokį vaizdą: upėtakis pradeda kilti prie vandens paviršiaus, kad nugriebti gardų kąsnelį, o tuo metu lašalas suplasnoja savo sparnais ir nuskrenda. Energija sunaudota, o tikslas nepasiektas. Todėl žuvys dabar jau pasyviai žiūri į gyvą grobį, o mirusį griebia nedvejodamos. Aišku, žvejyba spent’ais nėra visiška panacėja prieš atsargų upėtakį, bet kai kada ji tikrai verta dėmesio.

Tai tiek apie žvejybą lašalais. Lyg ir pavyko išdėstyti pagrindines mintis, sukauptas per daugelį praleistų prie upės “lašalinių” mėnesių. Ir labai norėčiau paprašyti žvejų, kad esant prie upės lašalų skridimo metu, nepultumėte pagautais upėtakiais kimšti pintines ar kuprines-paleiskite sužvejotą žuvį atgal į upę. Tausokime ir branginkime mūsų upių upėtakius, kad ir kitos kartos galėtų džiaugtis viena gražiausių mūsų krašto vandenų žuvimi.

 

© Vladimir Adelšin, 2003

© Foto, Vladimir Adelšin.

Atgal