2003-ųjų metų birželio 07 dieną septyniolika žūklės klubo “Merkys” narių susirinko į upėtakių gaudymo museline meškere varžybas. Jos vyko Merkio upės aukštupyje ties Sakalų kaimu, gražioje vietovėje, muselininku dažniau vadinamoje tiesiog “prie Grybo”. Dar visai neseniai šalia kaimo, prie upės buvo grybo formos medinė poilsiavietė (šiuo metu, deja, pačių poilsiautojų sugriauta ), tad ir “prikibo” šiai vietai toks keistas pavadinimas.
Šios, pirmą kartą rengiamos varžybos išsiskyrė iš kitų keliomis naujovėmis. Pirma, varžybų laikas buvo pasirinktas kuo geresnis žuvų kibimo atžvilgiu – nuo 16 iki 22.30 val. Kažkodėl dažniausiai dauguma žvejybinių varžybų vyksta vidurdienį, pačio nekibimo metu, tad buvo nuspręsta nors kartą padaryti priešingai. Antra, per varžybas svarbiausia buvo pagauti būtent margąjį upėtakį, o ne kokią kitą žuvį, ir taip pademonstruoti savo kaip muselininko sugebėjimus. Trečia, teisėjo vertinimui turėjo būti pateiktas tik vienas upėtakis. Tokiu būdu buvo siekiama paskatinti paleidinėti nedidelius upėtakius ir sumažinti žvejų “pressingą” margųjų upėtakių populiacijai varžybų metu. Iš viso galima buvo imti tik dvi žuvis. Ketvirta, kad žvejai netrukdytų vieni kitiems meškeriodami nedidelėje upėje, buvo leista naudotis automobiliais, tad varžybų dalyviai išsisklaidė beveik 15 km Merkio upės ruože. Tai tiek apie taisyklių naujoves ir pereinu prie pačių varžybų, kuriose man teko teisėjauti.
Tądien prie upės ganėtinai neblogai skrido lašalai (vienadienių rūšis Ephemera Danica) ir tikimybė sužvejoti upėtakį buvo visai nemenka. Praėjus keliom valandom po varžybų starto Egidijaus Vilkausko siūlomą muselę griebė stambus upėtakis, bet jis blogai pasikirto ir iš karto atitrūko. Upėtakis buvo susidomėjęs alyvinį lašalą imituojančia musele-emerdžeriu ir savaime aišku, antrą kartą kibti nenorėjo. Kitiems varžybų dalyviams sekėsi dar prasčiau – kibo tik neimamo dydžio upėtakiai ir viskas. Matyt ganėtinai šiltas ir saulėtas oras neskatino aktyvaus stambesnių upėtakių maitinimosi ir žvejams liko tik tikėtis, kad žuvys pradės medžioti vabzdžius temstant.
Pusę dešimtos vakaro buvo pagautas pirmas stambus margasis upėtakis - 46 cm ilgio ir 1040 gramų svorio. Ne kiekvieną dieną sužvejojamas toks laimikis! Šį taškuotąjį gražuolį pagavo Viktoras Baronas, suviliojęs jį baltą lašalą imituojančia sausa musele, ši žuvis atnešė jam “Didžiausio upėtakio” varžybų nugalėtojo taurę.
Jau paskutinėmis varžybų minutėmis grįžę žvejai tikino, kad upė po dešimtos valandos tiesiog pradėjo “virti” nuo lašalus medžiojančių upėtakių šuolių, bet... nustatytas renginio finišo laikas neleido jų pasigauti. Tad žvejų viltis į vakarinį upėtakių kibimą tikrai turėjo prasmę, nors kai kurie skeptikai tvirtino priešingai.
Ką gi, gal sekantį kartą padarysime varžybas iki 23 valandos ir dalyvių rezultatai bus dar geresni. O šįkart, vienuoliktą valandą vakaro, prie degančio laužo šviesos ir giedant lakštingalom, varžybų nugalėtojui Viktorui Baronui buvo įteikta “Didžiausio upėtakio” krištolinė taurė ir puokštė laukinių gėlių.
© Vladimir Adelšin, 2003
