Vilniaus taurė-2006

Tai buvo dar vienas kartas, kai žaidybinė taktika padarė tai, ko mažiausiai tikėjausi, o gal tikėjau. Bet apie viską iš eilės.

Susirinkome kaip ir kiekvienais metais „prie ąžuolo“, tiesa pavadinimas dabar jau ne toks tikslus, nes privažiuoti prie ąžuolo nepavyko, kelią pastojo duobė, kažkas visai nenori, kad mes lankytumėmės šiose vietose. Gali ateiti laikas, kai visai negalėsime privažiuoti prie upės. Susirinko graži grupelė, visi tik iš Merkio klubo. Tenka apgailestauti, kuo toliau, tuo mažiau ir rečiau mus lanko kitų klubų atstovai. Matyt, kad reikia permainų, na, kad ir sudaryti Lietuvoje vykstančių varžybų sąrašą, pagal kurį spręstųsi Lietuvos muselininkų reitingai, manau tuomet atvykti skatintų ne tik numanomi prizai, bet ir traviali galimybė patapti geriausiu lietuvos muselininku, na, o po to kas žino...

Tad susirinkome, susiskaičiavome ir pirmyn. Daug laiko žūklei skirti negalime, šiandien dar vienas renginys, prestižu jau stipriai lenkiantis „Vilniaus taurę“- „Didžiojo upėtakio“ varžybos.

Išsiskirstome po krantus, vietos visiems užtenka, ilgą laiką nieko horizonte nemačiau. Tad eksperimentuoti gali į valias, nebijodamas kam nors sudrumsti perspektyvios vietos vandenį. Leidžiuosi pasroviui, daug gražių vietų, čia ir smėlėti ruožai, ir viena kita žolė, tačiau anei vieno kibimo, net stuktelėjimo. Tik keletas palaidotų dugno šiekštuose muselių- štai toks rezultatas.

Jau mačiau ir keletą burbtelėjimų, tačiau greičiausiai jie ne kiršlių, labai jau menki, o ir pasiųlyta musele susigundo tik kažkokia smulkmė. Be rezultato.

Susitinku Aleksandrą, paskambinu Mindaugui. Jų rezultatai tokie pat-štilis. Pagalvojau, kad neatsitiktų taip, kad niekas nesugaus žuvies ir nebus kam įteikti prizų, reikia bent aukšlę sugauti. Susirandu besiganančių sidabrašonių pulkelį, sugaunu aštuonias aukšles ir traukiu tolyn, tokia žūklė man ne prie širdies, tad skubu ieškoti bent vieno kiršlioko, deja- nesėkmingai. O laikas senka, gal ir gerai. Kai nematai vandens paviršiuje jokio rimtesnio veiksmo, o gaudymas palei dugną taip pat jo neparodo, visa tai panašėja į mazochizmą, varžybos praranda prasmę-viską lemia atsitiktinumas arba labai geras vietos žinojimas.

Brendu ūgtelėjusia žole linkui stovyklavietės, čia jau dauguma dalyvių gulinėja prieš saulutę, jie jau senai suprato-beveik beviltiška. Traukiu aukšles iš krepšio, pasirodo niekas daugiau nieko ir nesugavo.Keistutis užsiima matavimais, svėrimu. Statistika štai tokia:

Dabar reikia sulaukti visų. Vieno taip ir nesulaukiame, Leonardas „užsižaidė“, neabejoju, kad smagu laukti jau pastebėto upėtakio kibimo, bet varžybų metu nepateisinu tokio elgesio, juk kiti jaudinasi, nors to ir neparodo, visiems neramu, kad kolega negrįžta-juk visokių nutikimų būna, o dar kaip tyčia niekas neturi jo telefono numerio.

Pasibaigia pusvalandis po finišo - laikas vėluojantiems. Tad nugalėtojas kaip ir aiškus. Tiesa, nors ir smagu gauti pirmos vietos medalį ir taurę, bet nesijauti iki galo laimingas, ne kiršliai, ne upėtakiai šią vietą „atnešė“.

Po neilgų diskusijų buvo nuspręsta, kaip pasidalinti likusias vietas. Saliamoniškas sprendimas-kastingu.

Kastingas-užmiršta varžybų dalis, berods nuo 1999 metų nei vienose varžybose jis nebuvo praktikuojamas, o gaila, tai juk būtinas dalykas, koks gi muselininkas jei nemoka musės mėtyti. Žūklėje retai kada prireikia tokių tikslių metimų, bet juk neretai būna ir taip, kad tik tokiu metimu gali būti pasiektas rezultatas. Tad reikia tobulinti įgūdžius, netgi būtina.

Vienas po kito stoja prie linijos varžybų dalyviai. Pasirodo, net ir klubo senbuviai ne tokie jau geri kastingistai. Čia jau negali skųstis stipriu vėju ar dideliu atstumu, tik 15 metrų. Pabandau ir aš, atstumas tinkamas, bet vat muselė niekaip nenori gulti į rato vidurį. Rezultatai:

 

Greitai išsisprendė pirmo turo nugalėtojai, antras turas suskirstė juos į vietas. Dabar jau yra visų vietų laimėtojai. Keistutis Bagdonavičius įteikia taurę ir pirmos vietos medalį man, Giedriui Kaftanikui, antros vietos laimėtojui Tadeuš`ui Jusel, na o pačiam Keistučiui medalį už trečią vietą-Ramūnas Brasiūnas.

Jau gerokai po pusiaudienio, išskubame į kitas varžybas, jos nusimato dar turiningesnės.

Atgal

Galerija

Giedrius Kaftanikas