Vis gi keistai skamba toks renginio pavadinimas. O kam tai rūpi, svarbu, kad jau šeštadienis. Išaušo diena, kai po ilgų žiemos mėnesių, šalto pavasario, susirinkome ant Merkio kranto. Pažįstama aikštelė pilna mielų akiai veidų.
Viskas prasidėjo įprastai. Su Mindaugu Vosyliumi atvažiavome pirmieji. Ėmėmės ne itin malonaus darbo, ne todėl, kad pats darbas toks, o todėl, kad jis toks yra dėka čia besilankančių poilsiautojų- šiukšlių rinkimas. Trys dideli maišai tuoj pat buvo pilni stiklinių, plastikinių butelių, šukių... Tik keletas minučių, o aplinka pasidarė mielesnė.
Kur buvę, kur nebuvę pasipylė lauktieji susitikimo dalyviai, automobilis sekė automobilį. Miško aikštelė darėsi vis pilnesnė mašinomis ir žmonėmis. Na, buvo ir vienas keturkojis, jam labiausiai šį kartą nepasisekė, net nepagalvojau, kad šunys taip bijo petardų.
Keistučio Bagdonavičiaus dėka klubo vėliava atsidūrė aukštai virš žemės. Gerai jam- jis lengvas, į pušį įlipo kaip voverė. Savotiška sezono atidarymo preliudija-vėliava tapo neatskiriamu atributu.
Ilgai netruko, visi ėmė traukti meškeres. Pirmasis buvo Pranas Gudynas. Plika akimi matėsi, klubo prezidentas labai pasiilgęs žūklės. Jis tuoj pat nubėgo prie vandens. Tiesa, greitai grįžo. Štai kiek nedaug reikia, tiesiog pasilabinti su upe, atlikti keletą metimų, muse pajusti upės dugną, ir vėl pajunti pilnaverčio gyvenimo, buvimo gamtoje skonį.
Ilgai kalbinti būsimų mini varžybų dalyviai vis dėlto surinko prizinį fondą. Kaip ir praėjusiais metais juo tapo strymerių komplektas, po vieną iš kiekvieno dalyvio dėžutės. Prizas yra, startas duotas-toliau kas kaip išmano. Vieni tuoj pat patraukė prie upės, kiti ramiai užkandžiavo. Bendravimas- visų susibūrimų esmė, o kalbos prie spragsinčio laužo visada būna.
Mes su M.Vosyliumi nuvažiavome aplankyti žemesnius upės ruožus, pažįstamas vietas, kurias gerokai pakeitė praėjusių metų potvynis. Vanduo puikus, jei tai būtų vasaros metas, galėčiau lažintis, kad per pusvalandį tikrai sugausiu žuvį, bet dabar? Musė plaukia prie dugno, sunkus Airflo šniūras traukia ją dugnan nelyginant akmuo, jaučiu jos trūkčiojantį šokinėjimą per akmenis.
Praėjo valanda, o jokio kibimo neturėjau, net keista- tokios vietos. Leidžiuosi pasroviui, ten, kur Mindaugas jau "išerzino" margašonius. Neapsirikau, ties povandeninės duobės kraštu pajuntu ilgai lauktą stuktelėjimą ir pirmas upėtakis spardydamasis plaukia artyn. Matau, jis tikrai per mažas, tad traukiu fotoaparatą- bent nuotrauka bus. Tačiau šiai idėjai nebuvo lemta išsipildyti, valas sekundei atsipalaidavo, atsikabinęs margis lėtai nuplaukė dugno link.
Mindaugo rezultatai kur kas geresni, tačiau nė vieno legalaus, visi upėtakiukai iki trisdešimties. Jis turėjo penketą kibimų, trys iš jų rezultatyvūs.
Sėdam į mašiną, grįžtame stovyklavietėn. Čia dėdė Juozas laužą maitina sausomis pušinėmis šakomis, Milda skaito knygą- laisvė rinktis. Nueinu prie upės, keletas metimų ir... Volodios Adelšino skambutis. Jie (Jonas, Volodia, Mindaugas Ratavičius, Viktoras, Aušrys) gaudo brakonierius, jie net prie upės nespėjo prieiti, o toks "laimikis" užkibo. Kviečia pagalbon, gaudomieji sprunka dešniuoju upės krantu einančiu keliu, reikia kelią "atkirsti". Renkuosi daiktus, važiuoju. Nežinau, kuo galėsiu padėti, o jei galėsiu, tai kaip tai padaryti, bet lekiu su vėjeliu. Azartas!!!
Pagalbos neprireikė, kai atvažiavau, dar Volodią su Mindaugu pavežiau, Jonas jau kalbino ramiai ant pavasarinės žemės įsitaisiusius sliekininkus. Dabar tik formalumai, Jonas surašo protokolus, konfiskuojama žuvis ( penki upėtakiukai : 31,5cm., 28cm. ir dar trys visai mažučiai, vos 22cm. ilgio) ir meškerės, viena iš jų muselinė, ir ne pati prasčiausia-Greys. Jie dar ir gėdą muselinei meškerei, firmai daro.
Įvykis baigtas, mes vėl patraukiame upės link, šviežios žyvytės mėgėjai traukia buteliuką ir..., o kas belieka, nelegali žūklė yra brangus malonumas, reikia "aplaistyti".
Aš grįžau atgalios į rytinės žūklės vietas, pamaniau, gal bent nuotraukai ką nors sugausiu. Ne, nesugavau, o štai dar vienas nelegalas horizonte pasirodė. Teatleidžia man Jonas, bet jam ir vėl nepasisekė pažvejoti. Paskambinau. Oi koks pasakorius pasitaikė vyrukas, sugautos žuvies nebuto, tai ir liejosi, kokias gi jis žuvis čia gaudo. Štai tuo sliekeliu taip domisi šapalai, meknės, netgi ūsoriai Merkio aukštupyje gyvena. Nežinojote? O upėtakių ir kiršlių jis negaudo, jie matote slieku labai sunkiai sugaunami. Ilga šneka buvo, net į finišą pavėlavome, bet manau niekas nesupyko. Viskas vardan gamtos.
O stovyklavietėje jau žuvienės skonis jaučiamas, nors net puodo nėra, mintys jau šaukšte. Ilgai netrūko, didelis geltonas puodas kaito ant laužo, mat Aušrio ir Viktoro merginos ( žmonos su dukterimis ) labai laiku jį atvežė, ačiū joms.
Žuvis darinėjama, bulvės, morkos skutamos, prieskonių yra, nieko daugiau ir nereikia, žuvienė nusimato puiki. Tokia ji ir gavosi, aš jos skonį žinau, užtat buvo labai malonu, kad taip palankiai buvo įvertintas Jono Remeikio ir kolektyvo triūsas. Štai Jonui ir atiteko prizas. Niekas taip ir nesugavo "imamo" upėtakio, bet kas yra svarbiau?
O prizas visai ne už žuvis, už pastangas, už daugiametį darbą, vardan to, kad prie upės jaustis šeimininku, o ne naudotoju.
Iki kitų susitikimų.
Giedrius Kaftanikas
