MANO PASKUTINIS UPĖTAKIS

Tarpežerių protakos, ypač tos, kur numelioruotos, meškeriotojų vasaros metu paprastai nedomina, ir ne tiek dėl to, kad čia seklu, nėra duburių, o todėl, kad čia bent kiek įdomesnių žvejui žuvų nerasi. Pavasarį kas kita – iš ežero pakyla žuvys nerštui. Na, dar vėliau, rudenį, atsliūkina varliauti lydekaitės. Tai būna jau po šalnų, priverčiančių varles sušokti į vandenį ieškotis vietų žiemojimui, kol upeliai pavasarį išsilaisvins nuo ledų. Šiandien, pravažiuojant kanalizuotos protakos tiltu panūdau pašmagoti spiningu ir paprašiau vairuotojo paleisti čia mane kokiai valandai. Spiningą visuomet vežiojuosi su savim, bet pagauti čia šiandien nebuvo ko tikėtis. Mėginau save įtikinti, sakau, gal rasiąs kokią užgaišusią ežeran grįžti lydekaitę. Keistuolių ir gamtoje pasitaiko.
Savo dėkle radau nuo pernai užsilikusią trečio dydžio sidabruotą prancūzišką "Agliją" ir vieną iš ankstesniųjų metų Audriaus Jakšto gamybos pilkšvai rudą narduolę ( „narduolė, ar „ narūnė“- aš įpratęs lietuvinti voblerius).
Po stiprių liūčių Pietryčių Lietuvoje vanduo buvo pakilęs ir drumstokas, tai galėjau nesibaimindamas žuvį pabaidyti apsiriboti trumpais metimais, o tai leido taikliai mėtant išnaršyti ir nedidelius tarpus tarp iškilusių žolių kuokštų.
Pirmiausia ištikrinau patiltėje visas galimas plėšrūno slėptuves. Tada leidausi pasroviui, pavesdamas savo narduolei pašniukštinėti languose tarp žolių kasų. Jaučiau pasitenkinimą, kad seno kastingisto įgūdžiai leidžia pasiekti precizišką taiklumą. Tuo ir būtų galėjus apsiriboti mano išvykos prasmė į šią griovin suvarytą protaką.
Bet visai netikėtai:
- Dunkst, dunkst I Švyst, švyst.
Taigi kažkas užkibo. Jau aišku, kad tai bus ištuštėjusiame vandenyje laukusi nesulaukdama grobio lydekaitė. Jau matau baltuojant jos šonus. Artinu ją besiblaškančią savęspi. O, kaip džiugina širdį žuvies šonų blykčiojimo vaizdas. Tučtuojau atsivėrę žvejui liaukos paskleidžia į kraują įvairių hormonų, kurie daug daugiau padarys sveikatingos įtakos, negu sauja tablečių.
Nekantraudamas prisitraukiu lydekaitę visai arti ir be jokio pardono skraidinu ją iš vandens oru į krantą.
Džiaugsmą prigesina lydekaitės dydis. Nėra ko nė matuoti. Rudenį ji būtų jau imama, o šiandien nesvers gal nė svaro. Taigi teks atsargiai atkabinus grąžinti ją į gimtąją stichiją.
Bet čia, kur buvęs, kur nebuvęs apsireiškia " alter ego" – kitas „Aš“ ir nedelsdamas ima kloti savo argumentus.
- Pernai tu juk neturėjai nė vienos tikros progos paspiningauti. Vienintelė užkibusi imama lydeka ir ta nutrūko tau prie pat kojų. Juk žinai daugelio žvejų prietarą – pirmos žuvies negalima paleisti, kokia ji bebūtų. Be to, kas čia tave patikrins? Šitose vietose nieks nėra matęs jokio inspektoriaus, taigi nebijok apsisarmatyti. Jei kaip, gali apsidrausti – praplėšk žiauną - pasirodys kraujas, galėsi aiškinti, su pažeistomis žiaunomis žuvį paleisti nėra prasmės.
Matau, visai nekvailas tas mano "personalinis demonas". Šiaip jis kažkur tavyje tyliai lindi, bet, atsiradus progai tave išvesti iš kelio į neaišku kur vedantį takelį, apsimetęs savu pradeda įtaigiai šepšėti savo patarimus.
Šių dviejų mano „Aš“ susidūrimai ne reti. Gal todėl, kad esu gimęs po svarstyklių ženklu
Šį sykį ginčas vis tik baigėsi gal ir kvailesnio, bet šviesesnio „Aš“ naudai - lydekaitė murktelėjo džiaugsmingu šuoliu nė sudie nepasakiusi. Kai tai jau įvyko, pajutau smagumą. Pergalė prieš save patį yra kiekvienam smagi. Pastebėjau, kad pastaraisiais metais jau nebe pirmą kartą tas viršesnis „Aš“ nusveria laimėjimą, o tai grūdina valią. Tai atsitinka gal ir todėl, kad į senatvę žmogus darosi mažiau godus. Nors ir dabar dar, įveikdamas lėtesnįjį ir doresnįjį „Aš“ anas įtaigus, suktas ir energingas „Aš“ ne kartą yra apmulkinęs Juozą Savicką. Ne veltui mano amžinatilsį Močiutė sakydavo;
-Neišpasakyta yra Dievo galybė, bet ir velnio kytrybė.
Dabar jau su pakilimu ir malonia įtampa laukiant žuvies ėmimo kiekvieną kartą užmetus, tęsiu žūklę eidamas pavandeniui tolyn.
Štai nužiūrėjau tirštą žolių kupstą kyšantį iš vandens vidury vagos – galimą plėšrūno slėptuvę.
Narūnė tekšteli vandenin visai šalia jo ir, vos tik panyra, iš karto:
- Pūkšt, pūkšt.
Nors žuvį sulaikiau tik sekundei ar dviem, bet supratau, kad čia ne iš tų‚ paleidžiamųjų. Tai liudijo ir vandens paviršiun išplaukę kovojant žuviai numuštos žolės.
Mano laimikis nutrūko ir nurūko, bet šitas praradimas vis tiek yra malonus išgyvenimas.
Dabar galvoju - o vis tik kodėl žuvis nutrūko, neužsikirto ?
Galėjo būti šitaip. Senas tarybinių laikų gamybos vobleris buvo apginkluotas rusiškais trišakiais. Senesnieji spiningautojai dar atsimena, koki jie būdavo nekibūs. Ši stambesnė žuvis, turėdama daug jėgos, atsipalaidavo nuo negiliai įsmigusių kablių. Ką gi, susitikus su rimtu priešininku negėda ir pralaimėti.
Šiuo metu jis turėtų būti ne tiek išsigandęs, kiek įtūžęs. Nepaliksiu jo vėl nepamėginęs pavilioti, bet tegul kol kas aprimsta.
Aš gi tuo tarpu nusegu narūnę. Jos vietoj bus patikimesnė aštriakablė sukriukė „ Aglia“.
Po tiek laiko, kiek truktų pypkę išrūkyti, atsargiai, užuolankomis, grįžtu į tą pačią vietą. Dabar svarbu tiksliai nusitaikyti. Negali būti pikčiau, kai svarbus metimas užsibaigia blizgės įstrigimu į žoles, ar kitokią kliūtį, taigi ir žuvies išbaidymu.
Dabar jau gerai neatsimenu, pirmu, ar antru metimu blizgė buvo pastverta..
Užtikrintai paėmė. Žuvis dūko, kaip reikiant. Negalima buvo jos iš vietos pajudinti.. Bet vis tiek buvo aišku, kad mudviejų šansai nelygūs - ta mano priešininkė neilgai turės jėgos pranašumą, nes neprotingai ją eikvoja.
Neužilgo jau galėjau traukti žuvį savęspi. Tegul dar nekapituliavusią, bet aiškiai apsilpusią. Šaltakraujų gyvūnų jėgos atsargos nedidelės. Štai, ji prie pat kranto jau visai išsisėmusi.
Bet kas čia ? Apstulbęs vos nevirstu aukštielnykas – juk tai upėtakis. Iš kur čia jam būti ?Nesu girdėjęs jų esant ne tik šiame kanale, bet ir visame regione..
Atsipeikėjęs imuosi rizikingo žingsnio – išvilkti žuvį ant kranto, nes kelti ją oru būtų dar rizikingiau. Laimei, krantas čia buvo visai lėkštas ir operacija man pasisekė..
Tai tikras, labai gražus smėlio atspalvio upėtakis.
Tuoj mano smegenis persmelkia mintis – juk tai yra pirmutinis tavo šiemet pagautas upėtakis. Jau seniai esu save pripratinęs pirmutiniam metų upėtakiui suteikti laisvę. Po to jų dažniausiai iš vis negaudau. Atsimeškeriojąs esu savo laiku upėtakių sočiai, dabar jų lyg ir gaila.
Vienas trišakio kablys buvo patikimai į viršutinę lūpą įkibęs, bet atlaisvinau jį be kraujo praliejimo.
Gaila buvo, žinoma, tokią gražią žuvį paleisti tam antrajam mano „Aš“, bet šį kartą jis nepurkštavo. Žinojo mano pažado tvirtumą, o gal dar buvo priblokštas neseno savo pralaimėjimo.
Kaip galėjo šitas stambokas upėtakis atsidurti šitame kanale, kurį labiau tiktų vadinti grioviu? Čia nėra reikalingų jiems slėptuvių ar duobių. Ne viena pavasarį meškeriodamas iš ežero atkylančius nerštaviečių ieškotis mekšrus aš upėtakių nesu aptikęs, o ir iš kitų meškeriotojų nesu apie juos girdėjęs. Belieka tik samprotauti, spėlioti.
Galvon toptelėjo tokio versija.
Anais metais toje vietoje, kur prie pat ežero patogiai prieina vieškelis, pravažiuodamas ten pamačiau grupę bomžiškos išvaizdos žmonių, kurie čia stovėjo sumerkę meškeres. Paprašiau sustoti ir pašnekinau vieną jų, rusakalbį, ką čia jie gaudo, ką pagauną.
- Forel,– ir pasididžiuodamas parodė žuvis tinkliuke. Ištiktųjų ten buvo sprindžio dydžio upėtakiukai. Kai už poros dienų čia užsukau, beradau stypsant tik vieną figūrą. Keiksnojo, kad per kelias dienas visi upėtakiai buvę išgaudyti. Supratau, kad žuvivaisos darbuotojai bus lengviausiai jiems prieinamoje vietoje suleidę visą kontingentą paaugintų upėtakių. Patiklios išalkusios žuvukės tapo supuolusių bomžų laimikiu. Reikia manyti, kad iki paskutinio jie neišgaudė ir ežere išmokę patys maitintis ir radę gausiai maisto per metus – kitus upėtakiai galėjo smarkiai paūgėti. Šį pavasarį mūsų kraštuose įvyko didelis potvynis ir jo metu i mano kanalą galėjo pakilti pasidairyti keli ežeriniais tapę upėtakiai. Štai ir radau tokį nespėjusį grįžti ežeran.
Dirsteliu į laikrodį – dar turiu keliolika minučių laiko iki manęs čia atvažiuos paimti.

J I S

Smūgio nepajutau, tik svorį. Taip dažnai apsireiškia stambesnės žuvys. Ir blaškymosi kol kas nėra. Mano priešininkė dar ne panikoj. Ji tiesiog nesuvokia, kas čia atsitiko, nebando nė bėgti. Kol kas tenka jai nuolaidžiauti, nors judesius mėginu atidžiai kontroliuoti. Žuvis leidžiasi netgi priartinama, bet tik iki tol, kol pamato žveją.
Dabar prasideda vyksmas, kurį sunku atpasakoti, netgi sunku prisiminti, kaip ten buvo. Bet aš jokios klaidos nepadariau, slėptuvės jokios čia žuviai neatsirado, taigi viskas baigėsi tuo kad galėjau ją, ištiktą šoko ir pasidavusią likimo valiai, išvilkti į krantą.
Tai irgi buvo Jis - upėtakis, bet tokio dydžio, kokį vargu ar kada buvau pagavęs. Labai gaila, kad šeimininkė buvo greitesnė už mane ir aš nesurojau laimikio nė pasverti nė pamatuoti. Dar nebuvau atsipeikėjęs nuo įspūdžio. Šito negaliu sau dovanoti.
Tikslus smūgis į galvą nugramzdino žuvį į nebūtį net jai nė nekrūptelėjus.

Žveją vėl užvaldė noras palikusį laiką pažūklauti.
Paėmęs spiningą į rankas leidausi juo šmigodamas pavandeniui. Vienok netrukus azartas atlėgo. Supratau, kad mano laikas baigiasi ir reikia, pasiėmus laimikį grįžti į sutartą vietą prie tilto.
Upėtakio nerandu. Toje vietoje, kur buvau palikęs jo nėra.
Apsidairęs pamatau upėtakį gulint visai prie pat vandens. Reiškia, atsigavęs jis iš paskutinių jėgų mėgino gelbėtis. Betrūko vos kelių centimetrų iki vandens, kai pasibaigė jo gyvastis. Dabar negyva jo akis tarsi žiūri į mane. Žinau, kai netekusi jėgų žuvis buvo ištraukta į krantą ji matė mane, savo budelį, prišokusį prie jos ir užsimojusį smūgiui.
Pajutau aštrų priekaištą – na kodėl šitos svarbiausios savo gyvenimo žuvies iš karto nepaleidau ? Kaip gaila, kad ir tu pati, varguole, neįstengei pabėgti.
Dabar viskas per vėlu, nugalėjus žuvį suveikė žvejo instinktas ir aš negalėjau kitaip pasielgti.
Grįžus namo, kai atsisėdus už stalo žmona padėjo kepsnį, palaikęs šakutę rankoj padėjau ją atgal supratęs, kad kąsnis bus man per sprangus.
Pasijutau šios iškilios žuvies nugalėtas, morališkai sugniuždytas. Pats gerai nesusivokiau kodėl, bet tapo aišku, kad šitas upėtakis bus man paskutinis, kad neieškosiu daugiau nė to paleidžiamojo, pirmutinio metuose.
O ši svarbiausia mano žuvis taip ir liko nepasverta, neišmatuota, nenufotografuota. Liko be jokio materialaus pėdsako, tarsi visai nieko nebūta – tik miražas.

Juozas Savickas

Atgal