Kelias nuo “ąžuolo“ iki Sakalų tilto neprailgo, užtrukau vos dvidešimt minučių. O čia dar daugiau dalyvių- kaip ir buvo tikėtasi. Malonu, kad prestižo reikalu tampa dalyvavimas „Didžiojo upėtakio“ varžybose. Čia gali ir kitus pamatyti, ir save parodyti. Na, jei ne save, tai bent savo muses, o jų visi turi daug ir įvairių. Kiekvienas muselininkas „mayfly“ muses riša savaip, riša storas ir plonas, dideles ir mažas, varijuoja spalvomis, kūneliui naudoja elnio šerius, plunksnas... Čia kaip ir visur-nori turėti „eskortą“-atidaryk savo muselių dėžutę. Aplink visi staiga tokie akyli ir smalsūs pasidaro, bet nenuostabu. Kiekvienas nori atrasti savo kibiausias museles, o kaip tai padarysi, jei ne mokydamasis iš kolegų.
Pradžia. Kaip ir visada pasilabinu, apeinu visą ratą seniai matytų klubiečių, jų susirinko tikrai daug, o dar ir gerbiama palyda. Būtina pakabinti vėliavą, jau žinau, kas šiais metais tai padarys. Keistutis Bagdonavičius puikiai lipa į medį, nesunkiai pasiekia numatytą, jau išbandytą pušies šaką. Štai dabar jau galima ir atsipalaiduoti. Iki starto dar yra laiko, tad neprošal būtų pavalgyti. Čia kaip tik Aleksandras išskleidė savo kelioninę „staltiesę“, visi kas kuo turtingi vaišinosi ir vaišino, kas jau pažįstamo, kas kitokio ugninio vandens pasiūlė, o jau kalbų-šito gero visuomet užtenka.
Rikiuotė, atidarymo kalba, startas vyko pavyzdingai tvarkingai. Jau ketvirtą kartą mes čia renkamės, viskas pažįstama ir aišku. Kas taps prizininku-irgi išaiškės greit, nors laiko varžyboms skiriama labai daug, jis pralekia kaip vėjas.
Visi skirstosi, kas ratuoti, kas pėsti skuba į savo numatytas vietas, numanomus Merkio upės ruožus, kur gali „ganytis“ tas didysis. Vėliau sužinojau, kad pats didžiausias buvo sugautas gana greit po starto. Reikia tik pastebėti, o vėliau viskas tik technikos ir musės reikalas.
Aš gi nudūmiau į vietas žemiau Turgelių, žinojau, kad čia tikrai ką nors sugausiu. Tai ir yra svarbiausia, man reikia vaizdinių, kuriuos galėčiau fotografuoti.
Vietos pažįstamos, didiesiems ne itin palankios, duobių mažai, o štai mažųjų yra išties daug. Renkuosi atviras vietas, kad niekas nekliudytų užkibusią žuvį nufotografuoti. Randu dar praėjusių metų rugpjūtį nuvirtusį vandenin alksnį, čia visad sugaudavau imamą kiršlį, bet šįkart pamatytas burbtelėjimas priklausė visai kitam šeimininkui. Kadangi krantas status ir aš iš vandens pusės būčiau labai gerai matomas, pritupiu. Metimas netolimas, gal tik kokie penki metrai. Didelė muselė tyliai nutupia ant vandens ir centimetras po centimetro artėja prie duobės krašto. Laukiu, praeina visa amžinybė, jau imu abejoti, ar taikliai užmečiau muselę, kai... pažyra purslai ir muselinės galą prilenkia prie vandens. Pakylu, keletas žingsnių, nusileidžiu prie vandens. Matau, žuvis nėra didelė, daugiausia penki centimetrai virš ribos, bet kokia stipri! Traukiu fotoaparatą, bet, kaip dažnai būna, nespėju. Kabliukas nepakankamai giliai buvo įlindęs į kietą viršutinę upėtakio lūpą.
Išplaunu iš muselės upėtakio paliktas gleives, keletas tuščių metimų, šiek tiek silikono- ir „mayfly“ kaip nauja, vėl puikiai laikosi ant vandens. Ši diena buvo pirma, kai visą laiką gaudžiau viena musele, jos neprireikė pakeisti, tik keletą kartų perrišau pavadėlį-upėtakiai, griebę šalia vandenyje augančių krūmų, į juos ir įtempdavo. Tekdavo bristi gelbėti muselę, vieną kartą ten radau ir patį įvykio kaltininką, kiti nusipurtydavo.
Vieną upėtakį visgi pasiėmiau, nors nebuvo minties, kad tokio kibimo dieną, niekas nesugaus keturiasdešimtuko, bet pasiėmiau. Jis pasirodė visai netoli tos vietos, kurioje tik prieš minutę paleidau „giminaitį“. Metimas prieš srovę, vėl teko muselę nutupdyti prieš nulinkusias virš vandens krūmo šakas, ji turėjo nuplaukti po jomis. Tik pasiekė ant vandens gulantį šakų šešėlį ir... Vėl užvirė kova, net keista, kaip lengvai toks iš pažiūros nedidelis upėtakis galėtų nutraukti valą. Keletą kartų taip metėsi pasroviui, kad ėmęs abejoti 0,18mm storio pavadėliu, atleisdavau šniūrą. Šį upėtakiuką pavyko suvaldyti tik ištraukus į dumblėtą seklumą. Dabar pagalvoju, koks malonumas buvo Egidijui traukti kur kas didesnį šio 34cm. upėtakiuko gentainį.
Laikas vykti atgalios, jau pradeda temti, o norėdamas daugiau sužinoti apie tai, kas nutiko kitiems, turi grįžti anksčiau už juos. Deja, visi jau buvo susirinkę, o gražuolis 44cm. upėtakis puikavosi gulėdamas greta savo mažesnių giminaičių. Tadeuš sugavo 39cm. upėtakį, Piotr 36cm. kiršlį, didžiausias- Egidijaus Vilkausko. Beje, šis gražuolis svėrė 888g.
|
Dalyviai |
Upėtakiai |
Kiršliai |
|
|
|
|
1 |
V.Adelšin |
|
|
2 |
A.Šidlovskis |
|
|
3 |
M.Šidlovskis |
|
|
4 |
G.Kaftanikas |
34cm. |
|
5 |
M.Vosylius |
|
|
6 |
R.Brasiūnas |
|
|
7 |
T.Jusel |
39cm. |
|
8 |
E.Vilkauskas |
44cm. |
|
9 |
K.Bagdonavičius |
|
|
10 |
l.Syrnicki |
|
|
11 |
m.Ratavičius |
|
|
12 |
A.Butkevičius |
|
|
13 |
P.Gurskij |
|
36cm. |
14 |
P.Karalis |
|
|
Prietema ne pats geriausias ilgų kalbų pagalbininkas, muselių jau nepažiūrėsi, tad visi sveikina nugalėtoją. Volodia įteikia nuostabiai gražų prizą ir kas prie laužo, kas į palapines, o kas suvyniojęs vėliavą namo. Puiki ir turininga buvo diena.
Iki greito!!!
Giedrius Kaftanikas
