Jau treti metai iš eilės ta pati vieta, susitinkame Turgeliuose prie bažnyčios, devinta valanda-pakankamai anksti, tad pusvalandį laukiame atvykstančių. Vyrai šurmuliuoja, kas pasakoja savo jau šių metų žuklės įspūdžius, kas eina į gretimą parduotuvę ir "daro" jiems savaitės apyvartą.
Taip išsiilgta diena, o oras toks, kad net suabejojama , kur važiuoti, kur siųsti žvalgus. Vistik nutariama vykti Vilniaus link ir sukti prie Merkio, jei pavyks privažiuoti, museliavimo sezono vietos nekintamumas bus išlaikytas. Viena po kitos mašinos pajuda numatyta kryptimi, kiekvienoje bent po du žmones, mūsų daug, tad užklimpusius tikrai būtų kam išstumti. Kreiva akimi nužvelgiu pravažiuojančias ir duobėtu, pilnu dumblingų balu keliu, tolstančias mašinas. Pravažiavo visureigis, pagirdamas savo mašinytę, manau, pravažiuosiu ir aš. Nieko netikėto neįvyksta, kelio galas pasiektas, o nelaimėlis vistik atsirado, prezidento ratai užklimpsta drėgnoje žemėje, tai ne bėda, po minutes jie rieda tvirta žeme.
Pasiekę stovyklavietę visi skuba lipti iš mašinų, dauguma patraukia tiesiai prie upės, čia gili duobė, kiek aukščiau jos vandens srovę skiria didžiulis suskilęs riedulys. Kai kam tai įsimintinų įvykiu vieta, kas žuvį ištraukė, kas ne, tai vienodai audrinantys prisiminimai.
Kadangi nėra griežto susitikimo protokolo, kiekvienas gali užsiimti kuo tinkamas. Vieni ima skubriai traukti iš dėklu meškerykočius, kiti užgula dar visai neseniai pastatytą rąstinį staliuką.
Gerai matosi, kas jau šiemet buvęs prie vandens, o kam tai pirma išvyka. Lietus skubina ivykius, bent jau bendra atvykelių nuotrauka turi būti, tad keletą kartų paraginti, visi sustoja eilėn, vieta renkama neatsitiktinai, norisi, kad ir upė matytųsi.
Na, o dabar kas kur. Prezidentas pirmas užmeta neįtikėtinai ryškią musę srovėn, matosi, kaip stengiasi pravesti ją kuo arčiau dugno.
Juo paseka dar keletas klubiečių, visi turi savitą museliavimo stilių, jautiesi kaip parodoje, tik spėk žvalgytis.
Neiškentęs ir aš patraukiu prie upes, pirmas laimikis, upinė negė raitosi rankose. Kad sugauti žuvį ne visada reikia plakti vandenį, kartais tereikia atydžiai žiūrėti po kojomis. Paleidęs šią vingrę žuvytę vandenin, patraukiu upe žemyn, nusprendžiau pasiekti vietą, kur vidury upės yra sala, kairiame krante skardukas. Kelias nėra tolimas, viską apsunkina merkiantis lietus, peršlapusios plačiabrylės kraštai net linksta nuo vandens svorio. Kur nekur pamėginu laimę sugauti žuvį, deje tik mintyse ją sugaunu, realiai sulaukiu keletos silpnų stuktelėjimų. Grižęs stovyklavietėn sužinojau, kad dauguma gali pasigirti tokiu pačiu rezultatu. Vistik pasivaikščiojimas nėra tuščias laiko leidimas, taip galima pažinti upę, atrasti anksčiau nepastebėtus dalykus, kaip antai bebrų užtvankos dešniame krante, jie užtvenkė nedidelį upeliuką, vandens bėga nedaug, bet laiptas po laipto suręstos užtvankos atrodo įspūdingai.
Grižtu, čia jau įkurtas laužas, nors ugnies jame reiktų paieškoti, tačiau koks dūmas, sausų malkų rasti nėra paprasta. Tinkamas tokioms paieškoms ilgakotis kirvis palengvina darbą, radai sausuolį ir kirsk. Pastangos įpūsti ugnį nenueina per niek, yra specialistas, praleisk tundroje keletą savaičių ir būsi priverstas išmokti laužo įkūrimo, ugnies išsaugojimo gudrybių. Kelionės už poliarinio rato-pagrindine tema, visiems įdomu, tuo labiau, kad pasakotojas ne vienas. Volodia ir Milda antrina vienas kitą.
Eina laikas, pasklinda kepamu dešrelių ir ne tik kvapas. Ne visi vairuotojai, tad galima ir atsipalaiduoti.
Pranas Gudynas parneša gerų žinių, to reikėjo ir tikėtis, vienas upėtakis, vienas taparas. Dvi žuvys, krepšys tuščias-pagirtina. Puikus rezultatas, ir širdis džiaugiasi ir žuvis paleista savon stichijon. Nenusileidžia ir Keistutis Bagdonavičius, jo sąskaitoje upėtakis-žuvis kimba. Parnešamas parodyti ir kitoks laimikis, lašalo lerva sukelia nei kiek ne mažesnį susidomejimą nei sukeltų trisdešimtinis taparėkas.
Diena persirita i antrą pusę, reikia vykti atgalios namo, atsisveikinimas trumpas, sėdu mašinytėn, spaudžiu akseleratorių, praėjusio lietaus padarinius pajuntu čia pat, pažliugusia žeme ratai slysčioja, prasisuka. Apsidrapstęs purvais išvažiuoju į kelią. Tik kitą dieną sužinau, kad man dar visai pasisekė, Jono visur pravažiuojanti AUDI neįveikė dumblu pavirtusios žemės ruožo, prireikė pagalbos. Laikini nepatogumai tik sustiprina dienos įspūdžius, sezono atidarymas pavyko.
Dosnaus sezono visiems !
