Tik trisdešimt kilometrų nuo namų ir štai tau šaltavandenę upę, kur kitur taip yra, viskas ranka pasiekiama. Šiandien ypatinga diena, „Didžiausio upėtakio“ varžybos. Šioms ruošiuosi labiau nei kitoms, gal todėl, kad sugauti upėtakį tikslingai dar nepavyko, dažniau tai atsitiktiniai laimikiai. Muselės, skirtos upėtakiams gaudyti lašalų skridimo metu, visus metus išgulėjo dėžutėje, visus metus jų niekam nereikėjo. Ir štai vėl vasaros pradžia, nauji lūkesčiai, rišamos ir naujos musės. Rišu pagal danišką „mayfly“pavyzdį, man šios muselės priimtinesnės, nereikia tiek daug medžiagų, o ir lengvesnės, tereikia jas išbandyti Merkio vandenyse.
Ne tik muselės svarbu. Man, kaip nepatyrusiam upėtakiautojui, museliauti visą dieną vien „mayfly“musele išties nesuvokiama (tik vakarop suvokiau, kad tai nėra taip neįmanoma). Pradėjus žūklę, prasideda ir tinkamiausios muselės paieška. Pirma riši mylimiausią, po to patikimiausią, galiausiai „last hope“. Tačiau dar tik ankstyvas rytas, viskas priešaky, upė nebraidyta, spiečiai uodų dar skraido gyvi...
Sutartu laiku susitinku su Mindaugu Vosylium (Mindaugų pavardes tenka rašyti, jų klube yra ne vienas) ir greičiu, leidžiamu kelių eismo taisyklių, skubame į Sakalų kaimą, prie “grybo“. Medinė pavėsinė „grybas“ jau senai sukežo, o vietos prie Merkio pavadinimas keliaujantis iš lūpų į lūpas liko ir liks, gal tik jaunam žvejui reikės paaiškinti, kodėl ši vieta turi tokį pavadinimą.
Atvykstame. Miško aikštelė prie upės tuščia, tad skubame surinkti poilsiautojų paliktas šiukšles, čia jų apstu. Krepšys greit prisipildo, stiklo šukės pjauna šonus, užtat dabar gali ir svečiai atvažiuoti (šis renginys yra uždaras ir skirtas tik klubo nariams bei jų šeimoms). Prisimename „Streamer-2005“ varžybų metu užkastą stipraus gėrimo buteliuką. Maniau, kad visi matė, greta kurio medžio jį po samanomis pakišau. Lig šiol jo niekas nerado, o tikrai ieškojo. Paliečiu samanas ir jaučiu teisingas formas, jis čia. Visas smėlėtas, permirkusia etikete, bet jis čia.
Išgirstame atvykstančių mašinų variklių gaudesį. Pirmasis atvyksta Petras, pasirodo, jis jau čia buvo, supainiojo laiką. Turėdamas laisvą valandą jau gerą tuziną žuveliokų patampė už lūpos, žinios nuteikia optimistiškai. Ekipažą seka ekipažas, dalyvių vis gausėja. Vyrukai ne vieni, mus pagerbia ir moteriška draugija.
Kalbos pasipila lyg iš gausybės rago, daug kas sugavo savo pirmuosius upėtakius dar nesulaukę lašalų kilimo, dabar galvose dar didesnės užmačios-lašalai, kad ir gerokai susivėlinę, skrenda. Popieriaus lapas netrunka apkeliauti ratą, registruojasi visi, kas žada dalyvauti varžybose. Gaišti niekas nenusiteikęs, norisi sprukti prie upės, ieškoti išganingos sraunumos ar duobės šalia virš vandens palinkusio alksnio šaknų ir laukti pasiilgto, taip daug žadančio „burpt“. Volodia surikiuoja visus eilėn, šiandien vadovauja jis. Varžybos –jo idėjos materialusis variantas. Neilga kalba: sveikinimai susirinkus, varžybų taisyklės. Parodomas prizas, jis nuostabus, dalyviams jis vertas aukso. Kiekvienas bent dabar stengiasi jį paliesti, po varžybų tai bus vieno vienintelio nuosavybė. Šią simboliką skubu įamžinti nuotraukoje, vešlios, miško laukymės žolės fonas atrodo geriausiai.
Startas duotas. Keista, tikrai niekas neskuba, priešstartinis jaudulys pranyko kartu su galimybe vykti, eiti kur tik nori-tokios taisyklės. Sėdu į ratus ir dumiu keletą kilometrų aukštyn, ten, kur praėjusiais metais taip šauniai gaudžiau kiršlius, tuomet nesugavau nei vieno upėtakio, net nemačiau. Tad ir šiandien vykstu tik geros žūklės nuojautos vedamas. Tai visai ne slapta vieta, čia vyko sezono atidarymas. Žemyn eisi- rasi ištisą sraunumų ruožą, aukštyn patrauksi- ilgos negilios ramumos, perspektyvios vietos, renkuosi pastarąsias. Ilgai laukti nereikia, išgirstu garsų burbtelėjimą, abejonių nekyla, kiršlys medžioja. Klasikinė maža sausa muselė sugundo taparėką, nei didelį nei mažą, gerokai virš trisdešimties centimetrų. Tokių pirmomis žūklės valandomis sugaunu bent penketą, pasitaiko vienas metinukas. Vėliau kiršliai kur tai prapuola ir pasipila upėtakiukai, dabar ir aš gudrus, iš tiesų upėtakio burbtelėjimas vos girdimas, dažniau tik matomas, jokių vandens purslų. Prieš išvykstant praeita Aleksandro muselės pateikimo upėtakiui mokykla dabar duoda vaisių. Tikslus metimas ir margasis jau spurda valo gale, išbandžiau kabliukus be užkarpėlės, nuostabus dalykas-trumpas atsisveikinimas ir eini tolyn. Nepavyko sugauti nei vieno imamo upėtakio, o kiršlių ir neėmiau, tikėjau, tokią dieną tikrai kas nors sugaus gerą upėtakį ir neapsirikau.
Į stovyklavietę sugrįžau dar prieš finišo laiką, beliko tik sulaukti visų dalyvių. Neilgai trukus parėjo Paulius, žvilgsnis į jo krepšį ir noras dar bėgti prie upės praėjo, gražus upėtakis ir keletas puikių kiršlių užrietę uodegas gulėjo krepšio dugne. Prizo vertos žuvys suguldomos ant žolės ir netrukus prasideda tikra foto sesija. Tereikėjo man atsitraukti minutei , o žuvų jau ne trys, o šešios, tačiau upėtakis tik vienas. Prizininkas aiškus. Volodia visos kompanijos akivaizdoje įteikia apdovanojimą sėkmingiausiam museliautojui, dar keletas blykstelėjimų ir tamsa bei besiartinantis lietus visus verčia suskubti rinktis daiktus ir vykti namų link. Mes su Mindaugu ilgai neužtrunkame, išvažiuojame. Visą kelią dalinamės buvusios dienos įspūdžiais, Mindaugui ne taip pasisekė, laimikių nedaug, visa tai atstoja pasivaikščiojimas upės krantais, lakštingalų vakarinis čiulbesys, žinojimas, kad upė gyva. Mūsų upėtakiai dar auga.
P.S. Didžiausio sugauto upėtakio ilgis 42cm, amžius 5 metai ir trys mėnesiai, kiršlio ilgis ~42cm, amžius lygiai šeši metai.
Giedrius Kaftanikas
