Apie p. J.Šimėno pasisakymus

Norime pareikšti, kad faktai pateikti Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininko J.Šimėno pasisakymuose spaudai yra grubiai iškreipti ir tendencingi. Žūklės klubas „Merkys“ tuose pasisakymuose sąmoningai bandomas apjuodinti. Bandoma sukelti abejones dabar galiojančio Lietuvos Respublikos mėgėjiškos žūklės įstatymo nuostatomis ir nušalinti visuomenininkus nuo Lietuvos upių problemų sprendimo.

Tokio teisinio termino, kaip J.Šimėno minima upės „nuoma“ mėgėjiškai žūklei, šiuo metu Lietuvoje nėra. Mėgėjiškos žūklės įstatyme yra įteisintas kitas teisinis terminas – leidimo naudoti žūklės plotą išdavimas. Leidimas naudoti žūklės plotą suteikia jo turėtojui žymiai mažiau teisių nei nuoma ir gali būti lengvai anuliuotas, jei nevykdomos sutarties sąlygos. Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas turėtų tai žinoti ir negąsdinti be reikalo Lietuvos žmonių.

Dėl mūsų klubo nario, premjero patarėjo V.Valentinavičiaus

Mūsų klubo narys V.Valentinavičius įtakos priimant sprendimą išduoti klubui leidimą naudoti žūklės plotą tikrai negalėjo padaryti. Minėtas sprendimas buvo priimtas 2007 m. vasarą kuomet dabartinis premjero patarėjas dirbo visai kitą darbą ir politikoje nedalyvavo. V.Valentinavičius yra žūklės klubo „Merkys” narys nuo 1987 metų.

Dėl klubui išduoto leidimo naudoti žūklės plotą Merkio upėje Šalčininkų rajone

Manome, kad daugiausiai įtakos sprendimui išduoti minėtą leidimą turėjo tai, kad žūklės klubas „Merkys“ visą Merkio upę ir keletą jo intakų pagal sutartį išsinuomojo ir pradėjo prižiūrėti dar 1993 m. „Merkio“ klubas šiame darbe nuveikė daug – mokslininkams padėjo vesti žuvų apskaitą ir rinkti upėtakių ikrus, prisidėjo prie jų inkubavimo Vokės žuvivaisos įmonėje darbų, žuvino ir saugojo upę bei jos intakus.

Klubo nariai iš savo patirties žinojo, kaip sunku ir svarbu yra gerai prižiūrėti tokią unikalią upę kaip Merkys. Pasibaigus nuomos sutarties galiojimui 2003 metais, žūklės klubas „Merkys“ ilgai svarstė, ar sudaryti naują sutartį. Pagal 2004 metais pradėtą kurti leidimų naudoti žūklės plotus tvarką, sudarant sutartį dėl upės naudojimo mėgėjiškai žvejybai, reikėjo prisiimti daug brangiai kainuojančių prievolių: saugoti upę nuo brakonierių, pirkti kasmet brangstantį vertingų žuvų mailių ir upę žuvinti. Apsisprendėme tik 2007 metais, kai pamatėme, kad be priežiūros likusiame Merkyje žuvies vėl grėsmingai sumažėjo, o upės pakrantėse padažnėjo žemės savininkų savivaliavimas – medžių kirtimas, statybos apsauginėje zonoje, teršimas nutekamais vandenimis ir pan. Atsakomybę ryžomės prisiimti tik už dalį upės, jos ruožą Šalčininkų rajone. Nutarėme, kad visai Merkio upei prižiūrėti šių dienų sąlygomis klubui jėgų tikrai neužtektų. Klubo pasirašyta sutartis dėl žūklės ploto naudojimo nebuvo ir nėra tokia palanki klubui, kaip atrodo Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui.

Apie licencinę žvejybą Merkyje

Interneto dienraštyje „Bernardinai.lt“ paminėtas faktas, kad klubo nariai už metines žūklės licencijas moka tik 25-50 litų, yra paprasčiausias manipuliavimas informacija. Darbingo amžiaus klubo nariai turi susimokėti dar ir 100 litų dydžio metinį klubo nario mokestį bei atidirbti nustatytą darbadienių skaičių. Jei klubo narys neatidirba darbadienių, jis privalo į klubo kasą įnešti dar 250 litų metinę kompensaciją. O kur dar upės apsaugai, žuvinimui ir kitiems klubo reikalams tvarkyti pravažinėti degalai, kurių kaina daugeliui iš mūsų per metus sudaro kelis šimtus litų, kur automobilio amortizacija, kur grėsmės, kurias patiria klubo nariai gindami upę nuo suįžūlėjusių brakonierių. Taigi, ar verta labai pavydėti privilegijos būti „Merkio“ klubo nariu ir (anot minimo straipsnio) „pigiai“ pirkti licenciją. O gal geriau sumokėti tik 250 litų ir gauti iš esmės tokią pačią licenciją be jokių įsipareigojimų klubui ir be jokių papildomų sąlygų.

Priminsime dar, kad vietiniai gyventojai panašią licenciją gali nusipirkti tik už 50 litų. Yra ir dar viena galimybė „sutaupyti“ – įstoti į „Merkio“ klubą. Klubas yra atviras visiems. Taigi manome, kad kalbėti apie kažkokias „ nelygias sąlygas Lietuvos gyventojams“ yra nekorektiška. Tiesiog atėjo laikai, kai norint kultūringai žvejoti, reikia arba už tai susimokėti, arba prisidėti savo asmeniniu darbu prie vandenų apsaugos ir žuvinimo.

Licencinės žvejybos įvedimas pareikalavo iš klubo daug pastangų. Reikėjo už klubo lėšas atlikti žuvingumo mokslinius tyrimus bei įgyvendinti pačios licencinės žūklės tvarką. Pagrindinis jos tikslas yra griežtai kontroliuoti ir riboti draustinyje pagaunamų žuvų kiekį. Licencinė žūklė suteikia galimybę efektyviau vykdyti žvejybos kontrolę, kadangi jos sąlygose nustatomi griežtesni negu mėgėjiškos žūklės taisyklėse reikalavimai. Už licencijas gautos lėšos yra panaudojamos upės apsaugai nuo brakonierių bei papildomam žuvinimui. Beje, tokia veikla idealiai patenka į tvaraus (darnaus) vystimosi pagrindines koncepcijas: aplinkosauga, socialinė ir ekonominė gerovė.

Apie įžuvinimus

Klausimas žuvinti ar nežuvinti yra ne klubo kompetencijoje, nes, pagal galiojančią leidimų naudoti žūklės plotus tvarką, kuriai pritarė Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijos, įžuvinimo rekomendacijas atliktų tyrimų rezultatų pagrindu teikė Vilniaus universiteto Ekologijos instituto mokslininkai ichtiologai ir derino Vilniaus apskrities viršininko administracijos specialistai. Vis dėlto manome, kad upės žuvinimas susidariusiomis sąlygomis buvo naudingas, nes žuvų Merkyje tikrai gerokai padaugėjo. Per 2008–2010 metų periodą klubas suleido į Merkį 12420 vnt. margųjų upėtakių įvairaus dydžio mailiaus.

Klubo veikla

Klubo narius vienija bendros vertybės. Mes visi siekiame saugoti vertingas žuvis ir jų gyvenamąją aplinką Merkyje bei propaguoti žūklę museline meškere kaip vieną sportiškiausių ir ekologiškiausių žūklės būdų. Ir tai ne tušti žodžiai. Todėl klubui ir parinkome Merkio vardą. Pelno gavimas nėra ir niekada nebuvo žūklės klubo „Merkys“ tikslas. Įvykdyti sutarties sąlygas mūsų visuomeniniam klubui nėra lengva. Mes tik didelių pastangų dėka surenkame tiek pinigų, kiek reikia visiems valstybės mums numatytiems metinio plano darbams atlikti. Apie kokio nors pelno gavimą, kurį mini J.Šimėnas, čia kalbėti tiesiog juokinga.

Klubas dirba nemažą kultūrinį ugdomąjį darbą Šalčininkų rajone. Vietinių gyventojų požiūriu, Merkio žuvinimas yra suprantama ir gerbtina ūkinė veikla. Į šį darbą stengiamės įtraukti ir mokinius. Pavyzdžiui, 2009 metais žuvytes į upę leido ant upės kranto esančių Jašiūnų „Aušros“ ir M.Balinskio vidurinės mokyklos vaikai. Taip klubas siekė atkreipti vietinės bendruomenės dėmesį į draustinio statusą bei ugdyti žmonių supratingumą ir pagarbą aplinkai. Buvo pravesti užsiėmimai ir paskaitos mokykloje, kurių metu pasakota draustinio įkūrimo istorija bei klubo darbai ir siekiai jame. Vietinis jaunimas buvo supažindintas su meškeriojimo draustinyje taisyklėmis, jiems paaiškinta, kodėl atsirado vienas ar kitas draudimo punktas ir kokia jo prasmė. Klubas taip pat padovanojo mokyklai tris muselinės meškerės komplektus ir besidomintis museline žvejyba, bet negalintys įsigyti reikiamų įrankių vaikai gali pasiimti dabar jau mokyklos įrankius iš mokytojų.

Kampanijos prieš žūklės klubą „Merkys“ priežastys

Klubo nariai turi pagrindo manyti, kad dabartinės kampanijos prieš klubą priežastis rimtesnė už tariamai nelygias teises žvejoti, brangias žvejybos licencijas ar klausimo žuvinti ar nežuvinti draustinį svarstymą. Mat, dėl savo aktyvios pilietinės pozicijos ir gamtosauginės veiklos, klubas turi nemažai priešų. Esame surašę ne vieną protokolą už žūklės taisyklių pažeidimus gana įtakingiems asmenims ir kai kurie iš jų nepraleidžia progos klubui kenkti. Buvo labai rimtų grasinimų klubui, nes pranešėme valstybės institucijoms apie neteisėtas statybas, pastatytas tvoras, kasamus tvenkinius upės apsauginėje zonoje, upės vandens teršimą ir visa tai sustabdėme. Vien praeitais metais ėmėmės priemonių dėl dvejų nelegalių statybų ir Jašiūnų miestelio kanalizacijos nevalytų nuotekų pylimo sustabdymo, ir žalos Merkio draustiniui likvidavimo. Per 2008-2010 metų periodą klubo pastangomis buvo surašyti 37 administracinių pažeidimų protokolai už žvejybos taisyklių ir sąlygų nepaisymą. Į dar vieną aštrų konfliktą patekome bandydami ginti kitą ichtiologinį draustinį – Siesarties upę, kai ant jos norėta pastatyti keletą hidroelektrinių. Nors Siesarties upė priklauso Natura2000 teritorijai ir ji yra viena iš penkių pagrindinių Lietuvos upių kur neršia Baltijos lašišos. Hidroelektrinių statyba joje buvo svarstoma ir deja, iš dalies įgyvendinta. Tuomet protestuodami prieš naujų hidroelektrinių statybas labai neįtikome hidroenergetikos šalininkams, kuriems priklauso ir ponas Šimėnas. Ir niekam ne paslaptis, kad klubas taip pat yra pilietinio judėjimo („Mėlynasis vingis”) prieš hidroenergetikos plėtrą steigiamojo komiteto narys.

Apie Lietuvos ichtiologinius draustinius

Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas J.Šimėnas labai akcentuoja žodį „draustinis“, todėl manome, kad tikslinga išsiaiškinti, kuo gi skiriasi Lietuvoje ichtiologiniai draustiniai nuo kitų vandens telkinių. Žodis „ichtiologinis” reiškia, kad kalba eina apie žuvis, o žodis „draustinis“ daugeliui perša mintį, kad kažkas yra draudžiama. Realybėje yra ne visai taip, ichtiologiniuose draustiniuose pagal Lietuvos įstatymus žvejoti nedraudžiama. Nuo eilinio vandens telkinio jie skiriasi tik tuo, kad baudos už žvejojant padarytą gamtai žalą yra indeksuojamos trigubai. Dar draustinių teritorijose ribojamos statybos ir ūkinė veikla, bet tai su žvejyba nieko bendra neturi.

Atskiras klausimas – draustinių apsauga. Deja, valstybės galimybės šioje srityje labai ribotos. Netiesa, kad pasak LRT žurnalistės Salomėjos Pranaitienės neseniai paskelbto apie klubą reportažo „Panoramos” laidoje ir straipsnio, „draustiniai saugo vertingas žuvis“. Tiesa yra kita – Lietuvoje, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, žuvis ir upes saugo aplinkosaugos inspektoriai ir sąmoningi piliečiai. O inspektorių situacija mūsų šalyje šiuo metu bloga: jų etatams ir jų transportui trūksta pinigų, inspektoriai apkrauti biurokratiniais darbais, jie neretai patiria didelį politikų ir visuomenės spaudimą „švelninti“ poveikio priemones pažeidėjams.

Prasidėjus krizei inspektorių etatai apkarpyti dar labiau, šalyje sumažinti žuvivaisos įmonių pajėgumai. Piliečių sąmoningumas taip pat galėtų būti aukštesnis. Dėl nedarbo ir mažų atlyginimų dalis vietos gyventojų linkę brakonieriauti, norėdami pasigauti žuvies ne tik maistui, bet dažnai ir pardavimui. Aplinkosauginis švietimas Lietuvoje prastas ir žmonės tiesiog nežino, kokią žalą daro gamtai žvejodami draustiniuose kad ir meškere, taip pat teršdami upes, kirsdami pakrantės medžius malkoms, vykdydami statybas upės apsauginėje zonoje, plaukiodami rudenį ir pavasarį baidarėmis upėtakių ir kiršlių nerštaviečių zonose. Esama situacija tikrai neatitinka susiformavusių Europos Sąjungos mėgėjiškos žūklės kokybės standartų, tačiau mūsų valstybei tai nerūpi.

Pateiksime kaip pavyzdį vieną visiems žinomą upę – Vilnią (Vilnelę), tekančią per mūsų sostinę. Ji yra intensyviai žuvinama valstybės kiekvienais metais, bet silpnai saugoma, nes tam nėra jėgų. Įvairaus būdo brakonieriai joje tiesiog siautėja. Vasarą ten sunku pagauti kokią nors didesnę negu sprindžio ilgio žuvelę. Kas trukdo valdžiai apsaugoti upę bent jau sostinėje, nešnekant jau apie atokius natūralios gamtos kampelius?

Mūsų klubo patirtis rodo, kad be klubų ir kitų visuomeninių organizacijų valstybė šiuo metu nepajėgi užtikrinti visų šalies ichtiologinių draustinių apsaugą, o juo labiau – visų šalies upių apsaugą ir įžuvinimą. Kas gi geriau pasirūpins upe negu joje žvejojantys žvejai?

Todėl nesuprantame, ką mums šioje situacijoje siūlo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas. Sugriauti esamą veikiančią sistemą nėra sudėtinga, tačiau visai nieko neišgirdome apie alternatyvas. Iš kitos pusės kyla klausimas ar galima pasitikėti šio komiteto veikla, kai jo pirmininkui yra išsakytas viešas visuomeninių aplinkosauginių organizacijų nepasitikėjimas.

Klubo biudžetas

Dar keletas pastabų apie klubo darbus ir metinį biudžetą, kuris dabar yra toks svarbus mūsų Seimui. Jį sudaro maždaug 20.000 Lt per metus, iš kurių po 10.000 Lt yra gaunama pardavus žvejybos licencijas bei tiek pat surenkama iš klubo narių nario mokesčio pavidalu ir klubui jo narių bei rėmėjų teikiamos paramos. Dalis surinktų pinigų skiriama upės įžuvinimams. Kita dalis apsaugos firmos darbuotojų samdymui tais atvejais, kai klubo nariai patys su brakonieriais jau nepajėgia susitvarkyti. Nemažai kainuoja licencijų spausdinimas ir platinimas, informacinių lentelių upės pakrantėse statymas ir atnaujinimas, ataskaitų rengimas, buhalterijos tvarkymas, ryšių paslaugos, tinklalapio palaikymas ir tvarkymas, kelionės klubo reikalams tvarkyti, reikalingo inventoriaus darbams atlikti pirkimas, klubo viešų renginių organizavimas.

Klubas tikrai yra “už”, kad Merkio upę saugotų ir licencinę žvejybą joje organizuotų valstybė. Mes su malonumu perleisim šalies valdžiai upės saugojimą ir priežiūrą, licencijų platinimo darbus ir mokesčio už jas surinkimą. Labai tikimės, kad ji sugebės visą tai įgyvendinti Merkio ichtiologiniame draustinyje už surenkamus iš licencijų 10.000 Lt per metus.

Žūklės klubo Merkys” prezidentas Vladimir Adelšin